Kartais...

...noriu viską ištrinti, ką esu bloge parašęs (feisbuke dažnai taip ir padarau),

...skaitau knygas :D,

...daug mąstau,

...visiškai moku atsijungti nuo profesinio analizavimo ir gilinimosi į save ir kitus (ačiūdie),

...pagalvoju, kad kitų nuomonė vis dar (nors ir minimaliai) įtakoja mano veiksmus (ne pačius svarbiausius),

...nesuprantu, kodėl filmų žiūrėjimas (kai spoksau į kompą ar teliką) pasidarė nebeįdomus,

...noriu labiau stengtis dėl ateities, nors ir miglotai save įsivaizduoju ateity.

Finnas Skarderudas “Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš”

Rašau, kad nenustygstu vietoje. Šiuolaikinį nerimą, arba nenustygimą vietoje, galima suvokti siejant jį su laiko sąvoka. Žmogus turi per mažai laiko. Iki rytojaus reikia dar daug ką nuveikti, juk esi mirtingas. Kiekviena ciferblatu pasislinkusi sekundė yra tarsi įspėjimas apie besiartinančią mirtį. Aš, kaip ir kiti, labai neturiu laiko. Nenustygstu vietoje, neturiu laiko ilsėtis. Bet tai nėra taip blogai. Galbūt tuo net mėgaujuosi, nes intensyvumas per klaidą gali supanašėti su buvimu. Greitis – svaigalas.

Citatos iš Milan Kundera knygos “Nepakeliama būties lengvybė“

Priminimas: kad apmąstyčiau dar kartą kitą dieną.

Ir vėl atėjo mintis, kurią  mes jau žinome: žmogus gyvena tiktai kartą, todėl
niekada nepatirs, kuris sprendimas buvo teisingas, o kuris ne. Kiekvienoje situacijoje
galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas,
kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus

Galimas dalykas, visi šie meilę  tikrinantys, matuojantys, sveriantys, tardantys
klausimai ją ir sunaikina. Galimas dalykas, mes nesugebame mylėti kaip tik todėl, kad
trokštame būti mylimi, tai yra kažko (meilės) reikalaujame iš kito, neįstengdami
priartėti prie jo be išankstinių reikalavimų, pasitenkindami tuo, kad jis yra