Naujiausias kūrinėlis

Kelionė į Anapus Nemuno

Žiema. Įraudusiais žandais bei užsitempęs šaliką iki nosies einu tiltu, o kojas kiloju kaip gandras, tik ne per balas, o per pusnis, kurių šiemet nepagailėjo žiemužė. Nepagailėjo ir šalčio, kai pokštelėjo dvidešimt Celsijaus žemiau ledo atsiradimo temperatūros, tai net pačiam velniui Lietuviškam pragare riesta. Tik Nemunas dar vietomis neužšalęs. Ausyse skamba Obtest „Anapus Nemuno“. Sutapimas: anapus Nemuno ir keliauju. Šiapus ar anapus. Tik žodžių žaismas? Deja, ne.

Kiekvienąkart slinkdamas per „Trijų mergelių“ tiltą ir pavydžiai žiūrinėdamas į sukabinėtas spynas su vardais bei širdutėmis, jaučiu tokią tuštumą širdį. Jaučiu, kad kažko trūksta, kažko nepaprastai reikia. Sau neprisipažįstu, kad man trūksta dėmesio, meilės. Trūksta merginos, kuriai galėčiau parodyti dėmesį, kurią galėčiau mylėti. Bet visa tai ne man, nes man nesiseka su merginomis, aš – lopas. Būti tokiu liūdna, neviltis dažnai aplanko ir šiaip įkyrios mintys, ypač žiūrint per tilto turėklą žemyn, atrodo riba tarp šiapus ir Anapus tokia trapi. Sraunūs Nemuno vandenys skuba susitikti su Neries vandenimis. Net upės turi sau porą!

Gyvenimas – žiaurus, nebenoriu tokio, nebenoriu gailėtis savęs. Dedu koją per turėklą ir antrą taip pat. Štai aš jau už turėklo, stengiuosi negalvoti, bet širdis daužosi ir apima jaudulys. Pirmą ir paskutinį kartą sužinau, ką reiškia bijoti mirties, jausti jos alsavimą, kuris raminančiai gundo ir kviečia greičiau susitikti. Viso gero, pasauli su laimingais žmonėmis, kurie kabinėja ant tilto spyneles. Rankos paleidžia turėklą, skrydžio jausmas tiesiog svaigina. Galvoje suskamba frazė iš Foje dainos "Vandenyje": "Šitas keistas pasaulis verčia mane..." Šmurkšt! Šiame pasaulyje vienu vienišu lopu mažiau.

Trijų mergelių tiltas per Nemuną, Kaunas

Naktis

Taip norėčiau nusikeikti, taip riebiai, kad riebiausias aliejus nebūtų toks riebus. Tiesiog, taip viduje jaučiuosi. Dėl ko? Dėl to, kad nesuprantu savęs, nesuprantu, kaip galiu nesuprasti kai kurių dalykų. Kurmio namo blynai! Tikiuos nuo šiandien dienos arba bent jau nuo savaitgalio pradėsiu jaustis gerai. Pripažįstu, esu per daug savikritiškas. Nu ir namas! Pinčiuks kurmio namo blyne! Jau naktis, trečia valanda ir devynios minutės, o aš vietoj to, kad eičiau miegoti, užsiimu savirealizacija. Atsiminiau gražią dainą, šiaip šiandien visądien ta daina skambėjo mano galvoj:

Laukiu sniego!

Susimąsčiau

Tai va, eilinį kartą rūkiau ir mąsčiau tuo pat metu. Šįkart galvon lindo ne vien mintys apie rūkymo/nerūkymo dilemą, bet ir kitokios. Apie gyvenimo prasmę. Uždaviau sau klausimą: kuo mano gyvenimas prasmingas? Jeigu, Jūs, mieli skaitytojai, manot, kad šiandien atvirai išreikšiu savo mintis apie prasmę, tai rimtai klystat. Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad mintis sunku aprašyti žodžiais. Visų antra, atvirauti apie prasmę neturiu nuotaikos, kitądien apie ją.
Nesiaiškinsiu, kodėl sunku išreikšti mintis, tai savaime suprantama. Geriau pakalbėsiu apie nuotaiką. Kėliausi anksti, vos pramerkęs akis atsiminiau, jog šį mėnesį dar nepasipildžiau nuolatinio bilieto. Taigi, jau porą dienų važinėjau "zuikiu". Iškart stresas, bet geriau ans išstūmė mane iš lovos. Toliau kasrytiniai ritualai. Pavalgęs ir apsiprausęs skubėjau pas dantistę, nespėjau į tinkamą troleibusą, vėl keistos mintys, pokalbis su savimi (mintyse), kad reikia anksčiau susiruošti ir pan. Suspėjau pas dantistę, o ten visą valandą dantį grežioja ir krapšto. Nužiūrinėdamas jaunas dantistes besistaipančias aplink keikiuosi mintyse, jaučiuosi, lyg operuotų, klaikiai. Kadangi mano dantistė tik mokosi, tai turi asistentę, bei karts nuo karto dar prieina pora kitų dantisčių studenčių protingais veideliais paspoksoti ir tarsteli vieną kitą protingą žodelį. Dar dėstytotoja karts nuo karto prieina ir, mano nevilčiai, pasako, kad gręžti reikia dar daugiau. Tokiu momentu ypač keikiuos, ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai ir prisiekinėju dažniau lankytis pas dantistę. Pykčio prideda ir tai, kad liežuvis ir lūpos sudžiūna į ragą.
Kai pagaliau sutvarko dantį, tai išeinu pakilios nuotaika, vaidinu ramų. Yra ir kitų rūpestėlių: paskaita, savaitgalio renginių planavimas ir seminaras-laboratorinis. Vienu žodžiu, grįžtu vakare nusikalęs, išalkęs, piktas, pavargęs, o dar reikia šeštadienio koliui mokytis. Kurmio namo blynai!
O dar vakar A. Miškinio knygą pavogė iš kambario, kaip "fantą". Reikėjo eiti į Helovyno party ir atsiimti eilėraščius, pasipuošiau Puma treningais, Velnio akmens raudona maike, parūkiau stipraus tabako ir nuėjau. Ką gi, "partyje" pavalgiau salierų, pagėriau Kruvinosios Meri be šnapso, mane apvyniojo bintu, pasistaipiau, pabendravau su draugiškais barakiečiais. Nuotaika po truputį taisosi, bet reikia geros muzikos paklausyt...
Darkthrone albumai "Transilvanian Hunger" bei "Under a Funeral Moon" atgaivina pavargusią dvasią griebti kognityvinę už ragų, he.
Jei ką gera muzika (žinoma, mano subjektyvia nuomone, nes ne visiems toks žanras patinka) atgaivina, paklausykit:
Darkthrone - Transilvanian Hunger

Paskutiniai žodžiai: Black Metal forever, gerai išsiurbia neigiamą nuotaiką!