Juoko joga

   Kaip vakar sekėsi juoko jogos užsiėmime? Išsikėliau sau tikslą išlaisvinti juoką. Iš dalies pavyko. Buvo užduodami pratimai atlikimui, kuriuose reikėjo tam tikru būdu kvėpuoti, pamėgdžioti ką nors, įsijausti į tam tikras absurdiškas situacijas. Viskas juoko išlaisvinimo labui. Kai kuriose situacijose buvo sunku įsijausti, nes racionalus protas sakė "pažiūrėk, kaip atrodai, ką čia dabar veiki?", sunkiausia užduotis buvo pamėgdžioti mažų dar nemokančių kalbėti vaikų kalbą ir ta kalba susikalbėti su kitais. Beje, toje situacijoje reikėjo paskutinius tris kito asmens sakomus skiemenis atkartoti savo tirados pradžioje ir tada savo ką nors sukurti vaikiškąją kalba. Žodžiu, vyko perlipimas per save tam tikrais momentais. Kai užsiėmimui einant į pabaigą atsigulėme ant kilimėlių (ant nugaros), tai reikėjo išsijuokti. Tas padėjo galutinai išlaisvinti juoką, kažkiek natūraliau tada prasijuokiau. Grupelė, kurioje dalyvavau užsiėmimo metu buvo nedidelė. Tik 4 žmonės įskaitant mane ir vedančiąją. Prasitarė vedančioji Kristina, kad grupės dinamikai būtinas minimalus skaičius žmonių yra 7. Tai daryti užsiėmimą mažesnėje grupelėje yra iššūkis. O man patiko, kad nebuvo daug žmonių. Daug žmonių dažniausiai mane vargina, geriau jau mažiau. Žinoma, nebuvus daugiau žmonių, nesužinojau, kokia dinamika tuo atveju vykstanti. Planas ateičiai - sudalyvauti juoko jogos užsiėmime didesnėje grupelėje.

Prasmės paieškos, darbas

 Nuo pat vaikystės žmogus ieško gyvenimo prasmės, laimės. Iš pradžių galvoja, kad laimė yra būti suaugusiu. Vėliau, paaugęs jau galvoja, ką veiks po mokyklos – dirbs ar mokysis. Vienam prasminga yra po mokyklos iškart dirbti ir save išsilaikyti, o kitiems – studijuoti, gauti bakalauro ir magistro diplomus. Paskui, kartais būna, kad tas diplomas apčiuopiamos naudos neduoda. Nesakau, diplomą turėti yra gerai, nes aukštojo išsilavinimo pažymėjimas gali suteikti galimybę dirbti vienokį ar kitokį darbą, kurio be diplomo negautų žmogus. Vis tik, dažnai yra, kad žmonės gyvena ne taip, kaip nori, o taip „kaip reikia“. Dirbti pelningą darbą, o ne tai, kas patinka – irgi opi problema. Nemėgiamas darbas – tai lyg sau duobės kasimas. O ar tai yra laimė ir prasminga gyvenime – dirbti nemėgiamą darbą? Kita vertus, kiti žmonės blaškosi, ir mato, kad nemėgsta dabartinio darbo, bet neturi idėjų, ką kito galėtų veikti. Tai pasilieka esamam darbe arba puola strimgalviais į bet kokį kitą darbą, galvodami, kad laimė būtent kažkur kitur. Pirmas žingsnis būtų pamėgti esamą darbą išanalizavus, kas būtent dabar netenkina ir bandant spręsti esamas problemas, kurių verta ieškoti savyje. Būtent turi vykti darbas su savimi. Tada, išsiaiškinti savo norus, prasmės suvokimą ir geras dalykas išbandyti pirmiausia įvairias savanorystes, o tik tada rinktis darbą, kuris tikrai patinka.