Po ilgos pertraukos tylos, lai klaviatūros klavišai skamba!

   Žiauriai semia, traukia prie lovos, nėra ko norėti, jau lygiai dešimta valanda vakaro. Iki ryto lieka septynios valandos laiko pamiegoti arba dar parašyti kelis sakinius to laiko sąskaita. Taip ir padarysiu. Prisiminiau, kad turiu blogą, į kurį jau seniai nieko nerašiau. Reikės kažką parašyti, ką nors įdomesnio, apie kultūrą arba pasikultūrinimą, gal daugiau vietos skirsiu dvasios kultūrai nei kūno, nes įdomesnė sritis. Reikia tik nepamiršti. Žodžiu klausydamas plokštelės grupės „Vairas“ einu teisingu keliu, vairuoju savo minčių mobilį gera linkme. Kūryba gerai, manuoju atveju – rašymas. Ypač dirbant fizinį darbą leidžia save realizuoti dalinai. Kadangi turiu daug subasmenybių (o kas jų neturi?), tai visos jos nori būti realizuoti. Kokios jos? Tai ir kulinaras, ir sportininkas, ir sveikesnės gyvensenos propaguotojas, ir skaitytojas, ir rašytojas, ir teatro spektaklių lankytojas, ir filmų žiūrėtojas (pastaruoju metu apleista sritis), ir tinginiautojas bei dar sąrašas nebaigtinis. Apie kiekvieną turėsiu parašyti, kaip sekasi kurią subasmenybę realizuoti. Žiūriu daug čia jų, galima būtų kai kurias sutraukti ir padaryti po vieną, bet kartais pirma mintis kilusi geriausia, mažiau cenzūruota, kita vertus – nepatikrinta logikos eksperto. Velniop tą logiką, jos bent jau sapnuose nėra. Ta gaidele ir baigsiu, laikas keliauti į sapnų šalį. Tikiu, šiais metai suregsiu daugiau įrašų, nes rašau pastaruoju metu, tik lig šio vakaro nepublikavau šių metų kūrybos.

2014 m., pirmoji knyga

Neseniai perskaičiau G. Bončkutės-Petronienės knygą „Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete". Knyga skirta tiek besimokantiems psichologijos, tiek aktyviai besidomintiems. Knygoje gausu istorijų, svarbiausia –tikrų, kurios prikausto prie knygos ilgam. Istorijos parašytos paprastai: sudėtos pačios autorės mintys, apmąstymai apie tam tikrą terapinio konsultavimo atvejį. Be to, įterpiamas vienas kitas dialogas, kurie pagyvina pasakojimus.
   Apie ką pasakojimai, nesakysiu, bet rekomenduoju šią knygą perskaityti tiems kas mėgsta skaityti I.D. Yalom. Ši knyga – pirmoji įveikta šiais metais, užsidedu pliusą.

Wilno Nasze?

   Šiandien - paskutinė diena šią vasarą, kurią leidžiu Lietuvos sostinėje. Kitos dienos - daugiausia Didžiojoje Britanijoje bus leidžiamos. Tenai daug lenkų tautybės žmonių, Vilniuje - irgi. Iš dalies bus galima jaustis kaip namie (kaip Vilniuje). Truputį juokauju, įžeisti tikrai nieko nenoriu. Šiandien "pasigūglinau" truputį apie Vilnių ir štai ką radau - Vilniaus rajono ( neskaitant miesto) gyventojų sudėtyje pirmauja lenkų tautybės asmenys, kurių šiame krašte yra  daugiau kaip 60 proc., 2008 m. duomenimis - 61,3proc.[išnaša]. Neišsigąskite - Vilniaus mieste vis dar vyrauja lietuviai - 63 proc., bet kas ten žino, kiek jų turi lietuvos pilietybę, o kalba lenkiškai? Gal visai ir pravartu būtų išmokti lenkų kalbą? Ką gali žinoti, gal ateityje koksai darbdavys, priimdamas į darbą paklaus: "Czy mówisz po Polski?", aš nežinosiu, ką atsakyti, tada gausiu atsakymą: "co ty tu robie???". Nu, bet nenukrypkim į fantazijas. Geriau pasiklausom lenkiškos muzikos. Lenkai yra sukūrę muzikos, kurios mėgstu retkarčiais pasiklausyti:

Kilo mintis parašyti apie lenkų tamsiąją muziką, Polski BM, bet apie tai kitą kartą. O dabar, kaip pasakytų lenkas: "nadszedł czas, aby wybrać się na ryby".