Naujiausias kūrinėlis

Kelionė į Anapus Nemuno

Žiema. Įraudusiais žandais bei užsitempęs šaliką iki nosies einu tiltu, o kojas kiloju kaip gandras, tik ne per balas, o per pusnis, kurių šiemet nepagailėjo žiemužė. Nepagailėjo ir šalčio, kai pokštelėjo dvidešimt Celsijaus žemiau ledo atsiradimo temperatūros, tai net pačiam velniui Lietuviškam pragare riesta. Tik Nemunas dar vietomis neužšalęs. Ausyse skamba Obtest „Anapus Nemuno“. Sutapimas: anapus Nemuno ir keliauju. Šiapus ar anapus. Tik žodžių žaismas? Deja, ne.

Kiekvienąkart slinkdamas per „Trijų mergelių“ tiltą ir pavydžiai žiūrinėdamas į sukabinėtas spynas su vardais bei širdutėmis, jaučiu tokią tuštumą širdį. Jaučiu, kad kažko trūksta, kažko nepaprastai reikia. Sau neprisipažįstu, kad man trūksta dėmesio, meilės. Trūksta merginos, kuriai galėčiau parodyti dėmesį, kurią galėčiau mylėti. Bet visa tai ne man, nes man nesiseka su merginomis, aš – lopas. Būti tokiu liūdna, neviltis dažnai aplanko ir šiaip įkyrios mintys, ypač žiūrint per tilto turėklą žemyn, atrodo riba tarp šiapus ir Anapus tokia trapi. Sraunūs Nemuno vandenys skuba susitikti su Neries vandenimis. Net upės turi sau porą!

Gyvenimas – žiaurus, nebenoriu tokio, nebenoriu gailėtis savęs. Dedu koją per turėklą ir antrą taip pat. Štai aš jau už turėklo, stengiuosi negalvoti, bet širdis daužosi ir apima jaudulys. Pirmą ir paskutinį kartą sužinau, ką reiškia bijoti mirties, jausti jos alsavimą, kuris raminančiai gundo ir kviečia greičiau susitikti. Viso gero, pasauli su laimingais žmonėmis, kurie kabinėja ant tilto spyneles. Rankos paleidžia turėklą, skrydžio jausmas tiesiog svaigina. Galvoje suskamba frazė iš Foje dainos "Vandenyje": "Šitas keistas pasaulis verčia mane..." Šmurkšt! Šiame pasaulyje vienu vienišu lopu mažiau.

Trijų mergelių tiltas per Nemuną, Kaunas