Kodėl rašau?

Taigi, čia rašau tikrai ne tam, kad turėčiau virtualų dienoraštį, kurį norėčiau su bet kuo pasidalinti ir sulaukti kuo daugiau grįžtamojo ryšio.

Rašau dėl to, kad kartais neturiu su kuo pasikalbėti apie tai, kas man aktualu. Kartais neturiu net kam papasakoti, ką per dieną nuveikiau, kokios mintys plaukiojo galvoje, kas sukasi dabar galvoje ar jausmų srityje. Tas keistas požiūris, kad verta išlikti paslaptingam, turėti paslapčių, kad kitam būtum įdomus - tikrai ne man, bet gal tai tik gynyba, gal toks iš tikro ir esu - su paslaptingumo kauke? Arba dažnai atrodau atviras, bet giliai viduje mąstau apie visai kitus dalykus? Daug tų "gal", reiks sumažinti.

Nors neneigiu, apie save pasakau tikrai ne viską. Visko ir neįmanoma papasakoti, ne todėl, kad man gėda, bet todėl, kad kai kurių dalykų negaliu išreikšti žodžiais. Kad galėčiau kuo daugiau savo minčių įvardyti žodžiais, aš daug skaitau. Ypač patinka skaityti tai, kas skatina minčių tėkmę.

Pirmadienis (racionaliai)

Pabundu spausdamas prie savęs minkštą meškiuką ir staiga suprantu, kad vaikystė seniai baigėsi. Reikia keltis, vėl planuoti dieną, pasirinkti optimaliausią dienos išnaudojimo variantą. Pasiilgau vaikystės, kada reikėdavo sukti galvą, kaip prastumti laiką, kad tik kažkas geresnio greičiau ateitų. Dabar kitaip - reikia galvoti, kaip čia kuo daugiau sutaupius laiko, kad jo užtektų ir pasimokyti, ir atlikti finansininko pareigas.
Esu finansininkas vienoje asociacijoje. Negaliu skųstis, kad turiu žiauriai daug darbo, bet kai yra darbo, tai yra, ką veikti, devintą prakaitą lieju. Žinoma, dėkui asociacijos prezidentei, kad padarė dalį mano darbo, veikli motera - stiprybės jai.
Greitu žingsniu išeinu iš bendrabučio į šaltą kovo ryto sutikimą. Einu į stadioną, kur galiu stebėti tekančią saulę, bei iš kaminų rūkstančius dūmus, kurie puošia giedrą dangų ir atrodo, kad gamintų debesis. Staiga ant greta esančio alksnio atskrenda varna. Juodai pilkas paukštis taip pat gėrisi saule, žvilgteli ir į mane iš viršaus. Po kelių akimirkų juodai pilkoji suplasnoja sparnais ir nusklendžia pažeme skersai stadioną. Lieku vienas. Mąstau, kad likau vienas su savimi, gamtos apsuptyje, taigi ir su gamta. Ignoruoju nuo miesto sklindantį gaudesį, čia jis netinkama. Mėgaujuosi mintimi, kad štai esu vienas su savimi. Vertinu šią akimirką, nes žinau, kas bus už valandėlės. Tada brausiuosi parduotuvėn, technokratijos šurmulin, tenai nebebus vietos ir laiko pabūti su savimi. Eisiu pirkti pieno, geriu jį todėl, kad organizmas išsivalytų, nors...esu girdėjęs, kad karvės pienas tinkamas tik veršiukams, kaip ožkos tik ožiukams, o katės tik - kačiukams. Tik žmogus prisimąstė prijaukinti gamtą, išspausti viską, kas, žmogui atrodo, jog yra naudinga. Šiaip nėra naudinga ir organizmo nevalo tas pienas, svarbiausia būti naiviam ir save apgauti. Bėda tame, kad kai daug žinai, sunku būti naiviu, sunku net apsimesti, kad kažkuo tiki. Kuo aš tikiu: čia jau kita tema.

Egzistencinės mintys

Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save.
Siaubas, sieki žmogus laisvės, o kai ją gauni, tai nebežinai, ką su ja daryti. Na, bent jau iš pradžių. Kas man yra laisvė? Tai atsakomybė už savo gyvenimą, kurią nešu tik pats.